Rosamund Lupton - "Sesuo". Kas svarbiausia artimų giminaičių santykiuose

Anotacija:
Vieną sekmadienį per kviestinius pietus Beatrisei paskambina nerimaujanti motina: dingusi kita duktė – Tesė. Viską metusi Beatrisė skrenda iš Niujorko į Londoną ir priblokšta suvokia beveik nieko nežinanti apie dabartinį jaunėlės sesers gyvenimą...
Netrukus randamas Tesės lavonas. Visi įsitikinę, kad Tesė nusižudė. Tačiau Beatrisei nuojauta kužda, kad sesuo nužudyta. Ji nusprendžia žūtbūt sužinoti, kas įvyko iš tikrųjų. Mergina apsigyvena sesers bute ir atsiduoda žudiko paieškoms. Policijos nuomone, sielvartaujanti Beatrisė nenori pripažinti tikrovės, o ji pati įtarinėja tai vedusį Tesės meilužį, nuo kurio sesuo laukėsi kūdikio, tai atstumtą jos gerbėją iš dailės koledžo.
Ankstesnis Beatrisės gyvenimas byra į šipulius, ji karštligiškai ieško seserį persekiojusio žmogaus net nenujausdama, kokias paslaptis jai bus lemta atskleisti ir kokią kainą teks sumokėti už tiesą...

Seserų ryšio nutraukti neįmanoma... 

Žanras: psichologinis detektyvas
Puslapių skaičius: 320
Leidykla: Alma littera, 2012
Perskaityta: 2012 m.         

Psichologinį detektyvą "Sesuo", parašytą Rosamund Lupton, perskaičiau dar 2012 metais, tačiau nutariau, kad tai knyga, kurią norėčiau aprašyti plačiau. Tuo labiau, kad knygų skaitytojų forume ši knyga labai nevienodai vertinama. Tai pirmasis britų rašytojos romanas, todėl labai viliuosi išvysti išverstą į lietuvių kalbą jos antrą knygą "Afterwards". Nors žinant mano kantrybės klodus, jau šiandien planuoju įsigyti šią knygą anglų kalba :)
Kas mane taip sužavėjo (o man susižavėti knyga nėra taip lengva). Tai ne tik įdomi istorija, labai sentimentali, jautri, nostalgiškai niūri. Ne tik vingrūs gražūs sakiniai, rašytojos savitas stilius, išskiriantis šį detektyvą iš panašaus žanro knygų. Džiūgauju, kad autorė nėjo paprasčiausiu keliu - sukurti paprastą detektyvą, pvz. labiau amerikietiško stiliaus - šaudo, gaudo, tada dar įpinti kokią seilėtą meilės istoriją (kažką tokio baisaus patyriaus skaitydama Sandra Brown - "Šalčio faktorius") ir pan. Svarbiausia, kad radau man labai patinkantį derinį - emocija plius detektyvas, arba dar kitaip - tarpasmeninių santykių psichologinė analizė plius detektyvinė linija. Labai įdomus kontrasto sukurtas rezultatas. Iškart perspėju, kad skaityti reikia neskubant, atkreipiant dėmesį į detales, nes galima susipainioti kas vyksta dabar, kas realu, o kas tik prisiminimas, grįžimas laiku atgal.

Knyga parašyta tarsi dialogas tarp seserų, nors pasakotoja yra Beatrisė (kalba pirmuoju asmeniu). Tai ji kalba su seserimi, kuri paslaptingai dingo, o vėliau randama negyva. Tai tarsi bendravimas laiškais, tik viena sesuo gyva, o kitos jau nebėra. Be galo daug jausmingų kreipinių, dialogų, monologų, susijusių su dingusia seserimi Tese, bandant nupiešti seserų glaudaus ryšio buvimą, jų nenugalimą meilę viena kitai. Rašymo stilius labai įdomus (tokio detektyvo dar neteko skaityti) - čia galima rasti ir seserų pokalbius pateiktus kaip žinutes iš iphone išmaniųjų telefonų. Rašytoja puikiai atskleidžia seserų psichologinius, jausminius paveikslus.
Nors Beatrisė žino, kad jos sesuo negyva. Kaip sako policija - savižudybė. Bet ar tikrai? Bent gyvoji sesuo tuo nenori ir negali patikėti. Čia ir prasideda Beatrisės ieškojimai, siekiant surasti žudiką ir įrodyti, kad seserį ji geriau nei bet kas kitas pažinojo. Tuose ieškojimuose daug jautrių akimirkų, daug netikėtumų, kurie Beatrisę priverčia suvokti, kiek dar daug ji apie seserį nežinojo, daug netikėtų vingių (kaip ir priklauso geram detektyvui). Daug itin stiprių emocijų, kurios daugumai gali būti nepriimtinos, nes jos sukelia melancholiją, gal net gilų liūdnumą.Tačiau aš radau ne tik liūdesį, bet ir tikėjimą, viltį, kad nesvarbu, kas nutiko - nereikia pasiduoti.

Ši knyga man, tai 318 puslapių, kurie neleidžia atitraukti akių nuo knygos, stipriai paveikia emociškai. Siužetas vystosi gan įtemptai - nėra kada nuobodžiai versti lapus, o svarbiausia, kad sunku nuspėti, kas žudikas, nes kaskart vis išnyra daugiau keistų detalių, apverčiančių viską aukštyn kojomis. Man ilgai nepavyko atspėti tikrojo žudiko. Knygos pabaiga taip pat neeilinė, netikėta, tai tikrai ne dažnas detektyvų happy end'as. Paliekamas tarsi daugtaškis, kad kiekvienas skaitytojas galėtų susikurti savo pabaigą arba ją interpretuoti savaip. Aš pabaigą interpretavau dramatiškai.

Ką tokia knyga palieka viduje? Bent man, turinčiai seserį, labai daug, bet svarbiausia tai, kaip svarbu nenutolti nuo savo artimųjų, kol jie dar su mumis. Negalima savo atitolimą, dėmesio stoką dangstyti darbais, rutina, savomis problemomis ir kitais pasiteisinimais dažnai pamirštant artimus, mums brangiausius žmones. Nesvarbu, kad jie taip pat turi savo gyvenimą, tačiau seserų/ brolių ryšys, mano manymu, turėtų būti nepertraukiamas nuolatinis bendravimas. Tai nereiškia, kad reikia nuolat skambinėti su klausimais, "kaip tu", "ar viskas gerai"? Kalbu apie tęstinį atviro, nuoširdaus bendravimo procesą. Knyga puikiai atskleidžia tai, kas nutika, kai per mažai dėmėsio skyrei savo sesei (gali būti bet koks kitas giminaitis). Kai nutinka kažkas baisaus ir nesuvokiamo, kai prarandi tai, ko manei, kad negali taip greitai netekti... Čia buvo - čia nėra... Gyvenimas toks...Jis nenuspėjamas, jis žiaurus. Štai tada atsiranda kaltės jausmas dėl visko, ko nepadarei iki tada, kol tas artimas ir brangus žmogus dar buvo gyvas. Kaltė, savigrauža gali pasiekti ir aukščiausią lygį priklausomai nuo to, kiek esi jautrus.

Užsirašiau ne tik kelias citatas, bet ir man pasirodžiusius įdomius sakinius:

" Pakeičiau vieną frazę kita, įvyniojau šiurkščią jo žodžių prasmę į plastiką su pūslelėmis."
" [...] kūnas - ne tik sielos indas. "
" [...] nes rūpestis - irgi mano sielos makiažas."
" Žmonės mano, kad posakis "gyvenimas eina toliau" ramina, negi jie nesupranta, kad kaip tik mintis, jog tavo gyvenimas vėl eina, o žmogaus, kurį myli, jau nutrūko, kelia didžiausią sielvartą."

P.S. Per daug nerašau apie detalesnius knygos įvykius, nes, mano nuomone, imant skaityti detektyvą, nereikia žinoti per daug. Antraip skaitymas neteks malonumo ir netikėtumo pojūčio ;)