Puslapių skaičius: 566
Leidykla: Alma littera, 1998
Perskaityta: 2013 01 26
Vertinimas: 4/5
" Kai kurie dalykai pernelyg baisūs, kad iš karto suvoktum . Kiti - nuogi, neišdildomai kraupūs - pernelyg baisūs, kad apskritai kada nors juos suvoktum. Tik daug vėliau, kai esi vienui vienas, atsiveria akys; kai atšąla pelenai, kai išsiskirsto laidotuvininkai, kai apsižvalgęs - didžiausiam savo nustebimui - pasijunti visai kitame pasaulyje."
Pasiėmiau skaityti šią knygą,
paskaičiusi gerus atsiliepimus; įvertinau tai, kad knygą autorė rašė
devynis metus. Perskaičiusi likau suglumusi - kodėl man ji nesukėlė
emocijų? Pati pradžia apskritai sunkiai skaitėsi. Būna, kad negaliu
atsitraukti versdama puslapius, o būna taip, kaip kad nutiko dabar -
skaitau, bet netirpstu iš malonumo, įdomumo, nejaučiu ypatingo
nekantrumo versti puslapius. Stilius man pasirodė vos vos panašus į
Irving'o, tik atmetus visas jo nešvankybes. Visgi padėti neskaitytos
knygos negalėjau. Autorė pasakoja apie penkis studentus koledže
studijuojančius klasikinę graikų kalbą. Autorė puikiai išbaigė personažų
paveikslus, kurie man pasirodė savotiškai keisti: vieni paslaptingi,
kiti atviri, bet turintys keistų įpročių. Tačiau, mano nuomone,
nereikėjo prologe užsiminti apie Banio, vieno iš studentų, mirtį. Nors
tai nėra tipiškas detektyvas, bet knyga prarado netikėtumo pojūtį.
Viliojo tik smalsumas, kaip mirė, kodėl mirė? Įpusėjus knygą, atsirado
intriga, įdomumas, nes atsirado psichologinių momentų. Manau, kad šioje
knygoje tai ir yra pagrindas - psichologinis personažų portretas,
susietas su jų poelgiais, kurie nulemia jų likimus, išgyvenimus. Visa
tai atskleidžia žmogaus moralines nuostatas, jų vidinius įsitikinimus.
Negaliu jos vertinti 5 balais, nes paliko abejingą. Nors mėgstu
dramatiškas pabaigas, bet šioje knygoje manęs tas dramatiškumas
nesujaudino. Buvo netikėta pabaiga, bet nieko daugiau. Puikiai parašyta
knyga, bet kaip sakoma - ne mano. Mąstau, kad autorės rašymo stilius
buvo man nepaveikus. Nes pvz. skaitydama, atrodo gal kiek banalų S.
Cveigo romaną "Širdies nerimas" tiesiog mėgavausi kiekvienu puslapiu. Po
to alpėjau, kad skaitysiu jį dar ne kartą. Susiradau kitas šio
autoriaus knygas, kurios taip pat nepaliko manęs neabejingos, o Cveigas
tapo vienu mėgiamiausių autorių.
Tartt knyga itin rimta,
pasakojanti apie sudėtingus/netikėtus žmogaus gyvenimo momentus/įvykius,
žmonių sąžinės gelmes, mane paliko abejingą...Keista...
Anotacija:
1992 m. pasirodęs jaunos amerikietės Donnos Tartt pirmasis romanas, rašytas devynerius metus, per savaitę tapo Amerikos bestseleriu. Parašyti "Slaptą istoriją" įkvėpė F. Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė". Autorė iš esmės atkartoja didybės, kaltės ir atgailos temą. Tai detektyvo ir psichologinio romano derinys, pasakojantis apie tragediją, kuri pražudė elitinę studentų grupelę viename JAV koledže. Pagal šį romaną A. Pakula pastatė kino filmą "Nekaltumo prezumpcija".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą