Tempdama namo iš bibliotekos du Jussi Adler-Olsen detektyvus "Moteris narve" ir "Fazanų žudikai" vis galvojau, kažin, kada aš juos perskaitysiu. O perskaityti juk reikia per mėnesį, nes bibliotekoje šiuo metu jie populiarūs, skaitytojai rezervuoja, tenka laukti eilės, kol gauna knygą. Tačiau mano dvejonės, ar suspėsiu laiku grąžinti knygas dingo, vos tik pradėjus skaityti pirmąjį detektyvą "Moteris narve". Knygos puslapiai vertėsi vienas po kito stulbinančiu greičiu. Kas taip įtraukė? Papasakosiu, bet pirmiausiai norėčiau trumpai pristatyti autorių, kurį skelbiu šių metų detektyvų rašytojo atradimu. Pirmasis
detektyvas labiau patiko, tačiau ir antrasis buvo tikrai geras ir originalus.
Lyginant su kitais skandinavų rašytojais, kol kas tai labiausiai mane
sužavėjęs detektyvų autorius. Jo detektyvuose atradau tai, ko kituose nebuvau
radusi - šmaikščias juoką keliančias situacijas, kurios labai gražiai įsipina į pakankamai žiaurius bei pilnus įtampos detektyvo siužeto vingius.
Jussi Adleris-Olsenas gimė
Kopenhagoje 1950 m. garsaus psichiatro šeimoje. Mokėsi medicinos,
sociologijos ir kinematografijos, pradėdamas rašyti dirbo žurnalo
redaktoriumi ir leidėju. Adleris-Olsenas jau buvo garsus ir vertinamas
Skandinavijoje, kai parašė Moterį narve, pirmąjį iš keturių romanų apie
„Q“ skyrių. Adlerio-Olseno detektyvai išleisti 35 kalbomis, tarp kurių
kinų, vokiečių ir japonų. Daugelyje šalių jo kūriniai atsidūrė
bestselerių viršūnėse. Kaip geriausio metų skandinavų detektyvo autorius
Jussi pelnė Stiklinio rakto apdovanojimą, kurį anksčiau yra gavę
Henningas Mankellis, Stiegas Larssonas ir Jo Nesbø.
Na, o dabar apie labiausiai patikusį pirmąjį autoriaus detektyvą - "Moteris narve".
Iš pradžių ji drasko sienas, kol susikruvina pirštus. Aklina tamsa, nė vieno daikto. Iš kambario nėra vilties pasprukti. Nėra pagal ką skaičiuoti laiką, dienas, savaites, metus. Bet ji prisiekia sau neišprotėti. Ji nesuteiks pagrobėjams pasitenkinimo anksčiau, nei ją užklups mirtis.
Kolegoms iš žmogžudysčių skyriaus įsipykęs Kopenhagos detektyvas Karlas Mjorkas perkeliamas į naujai sukurtą „Q“ skyrių neišspręstoms byloms tirti. Pirma į rankas patekusi beviltiška byla – politikės Meretės Liungor, kuri dingo prieš penkerius metus. Visi sako, kad moteris seniai mirusi. Visi tvirtina, kad tai tik laiko gaišimas. Bet Karlui neatrodo, kad jie teisūs...
Balsas tamsoje niūrus, iškraipytas ir negailestingas. Jis sako, kad moters kančios baigsis, kai ji atsakys į vieną paprastą klausimą. Tą, kurį pati sau uždavė milijoną kartų: Už ką visa tai?
Žanras: detektyvas
Puslapių skaičius: 458
Leidykla: Obuolys, 2013
Perskaityta: 2014 m.
Knygos įvertinimas: 5/5
Pirma pažintis su danišku detektyvu buvo labai smagi. Kaip minėjau, itin sužavėjo įvairios komiškos situacijos, kylančios tarp tyrėjo Karlo Mjorko ir jo naujojo padėjėjo Asado. Autorius pasinaudojo visais gero detektyvo šablonais, t.y. keistas, psichologinių problemų turintis tyrėjas, užsiimantis savigrauža ir tinginiavimu, keistuolis tyrėjo padėjėjas, originalus siužetas, daug įtampos, žiaurumo ir pan. Tačiau lyginant šį detektyvą su kitais, aš atradau, kad jis turi ir tam tikrų savitumo suteikiančių detalių. Tai jau minėtas humoras, labai ryškūs personažų portretai, ypač kruopščiai apgalvotos visos detektyvo detalės.
Ypač intriguojanti, įdomi asmenybė - Asadas, Karlo Mjorko padėjėjas, atvykęs iš Sirijos. Tikras keistuolis, turintis savus tikėjimo ritualus, kalbos ir kultūros barjerus (nors ir nelabai ryškius, nes tai netrukdė atlikti savo darbo). Asadas labai teigiamas personažas, įnešantis gyvumo, komiškumo bet kokioje situacijoje.
Patiko ir tai, kad meilės linija čia labai blanki. Žinoma, neapsieita ir be moters, bet visa tai tik n-taeilis dalykas, liekantis kažkur už paraščių.
Detektyvo istorija gan kraupi, tačiau kartu originali, nes nusikaltimas vykdomas labai keistomis sąlygomis. Viskas labai gerai apmąstyta, kiekviena detalė turi savo paaiškinimą. Bylos tyrimas vyksta palaipsniui, nėra skubos, viskas rutuliojasi palaipsniui, todėl neįmanoma susipainioti tarp bylos detalių, galima ramiai viską apsvarstyti, kartu bandyti tirti bylą. Įtampa ir nežinomybė, kaip viskas pakryps išlaikoma iki paskutinių knygos puslapių.
Drąsiai rekomenduoju gerų detektyvų mylėtojams.
Kelios citatos iš tyrėjo Karlo ir jo padėjėjo Asado pokalbių:
"- Ar turi vairuotojo pažymėjimą? - pasiteiravo jis Asado su viltimi,
kad Markusas Jakobsenas bus pamiršęs šią smulkmeną. Jeigu taip, bus
galima apsvarstyti klausimą dėl šio vyruko įdarbinimo.
- Galiu
vairuoti ir taksi, ir mašiną, ir sunkvežimį, ir tanką T-55, taip pat
T-62, ir šarvuotuosius automobilius, ir motociklus su priekabomis arba
be jų." (p. 61)
"Padėjęs ragelį Karlas užsipuolė Asadą:
- Ko prišnekėjai paskambinęs tam vyrui, Asadai? - riktelėjo jis.
- Tam vyrui? Pasakiau, kad tu nori kalbėtis tik su virššininku, o ne su direktoriumi.
- Direktorius ir yra viršininkas, Asadai." (p. 82)
"- Du žmonės tau skambino telefonu. Aš abiem pasakiau, jog tu mielai jiems kada nors perskambinsi.
- O kas manęs ieškojo?
- Tas vyras, kuris yra Frederiksundo direktorius, ir ponia, kalbėjusi panašiai, kaip staklės metalą pjauna.
Karlas iš nevilties atsiduso.
- Viga. Mano žmona." (p. 86)
Kita šio autoriaus knyga "Fazanų žudikai" man patiko žymiai mažiau.
Knygos aprašymas:
Niekas nežino, kaip ant „Q“ skyriaus viršininko Karlo Mjorko stalo atsidūrė byla apie brolio ir sesers žmogžudystę vasarnamyje 1987 m. Tuomet buvo įtariami šeši internatinės mokyklos auklėtiniai, bet policija nerado įrodymų. Po devynerių metų vienas iš grupės, vienintelis mokęsis ten valstybės lėšomis, prisipažino nužudęs ir sėdo į kalėjimą. Mjorkas su keistuoliu asistentu siru Asadu ir skardžiabalse sekretore Rouze, kuri baigė policijos mokyklą geriausiais pažymiais, bet neišlaikė vairavimo egzamino, susidomi šiuo keistu atveju. Juo labiau kai vyresnybė įsako nekišti prie išspręstos bylos nagų, o viskas rodo, kad buvusioji šutvė, dabar – visuomenės grietinėlės atstovai, kraujo troškulio neprarado. Tie vyrai bijo tik vieno žmogaus – Kimės, kuri anksčiau priklausė jų rateliui, o dabar trainiojasi Kopenhagos gatvėse. Prasideda trigubos gaudynės: ar Mjorkas pirmiau prisikas prie tikrųjų žudikų, ar jie spės amžiams nutildyti pavojingą liudininkę? O gal Kimė pirma įvykdys savo planą?
Žanras: detektyvas
Puslapių skaičius: 512
Leidykla: Obuolys, 2013
Perskaityta: 2014 m.
Knygos įvertinimas: 5-/5
Tai antroji Q department knyga. Lyginant su pirmąja, likau šiek tiek nusivylusi, nes tikėjausi tokio pat stipraus, pilno įtampos, nežinomybės detektyvo. O čia - žudikai jau žinomi pradedant tirti bylą, įtampos, nenuspėjamumo mažoka. Taip, ši dalis tikrai kitokia, kitoks detektyvo siužetas, tyrimas. Tačiau aš tikriausiai būsiu viena iš tų, kuriai ir antrasis Olseno detektyvas patiko. Gal ir ne taip kaip pirmasis, bet savotiškai įtraukė. Gal todėl, kad man įdomu buvo skaityti įtariamųjų psichologinius paveikslus, sužinoti keistus jų laisvalaikio leidimo būdus, jų praeities keistenybes. Minusas - kai kurios scenos man kėlė pasibjaurėjimą (vaizduojamas žmonių iškrypėliškumas).
Naujovė - Q skyriuje atsiranda nauja darbuotoja Rouzė. Taip pat keistoka asmenybė, įnešusi skyriuje šiek tiek sumaišties ir įvairumo. Asadas kaip visada įdomus, tačiau jo šiame detektyve buvo mažiau, nes, kaip minėjau, didžiausias dėmesys nukreiptas į įtariamuosius ir jų gyvenimą.
Ypač kėlė juoką keista tyrėjo Karlo asmeninė savybė daryti viską priešingai nei jam liepiama. Kai kam tai pasirodytų klišinė savybė, jei galvoje turėtumėm tai, kad vadovas jam liepia užbaigti bylos tyrimą, o jis tam nepaklūsta. Tačiau nenoriu atskleisti visų kortų, bet ši sąvybė man pasirodė labai juokinga visai kitoje situacijoje.
Labai lauksiu kitos knygos. Autoriaus rašymo stilius man labai patinka, todėl tikiu, kad trečiasis detektyvas bus toks pats intriguojantis kaip ir pirmasis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą